Arūnas Jankauskis
Porų terapija
Konsultuoju šeimas, poras remdamasis geštalto psichoterapijos, sisteminiu požiūriu ir emociškai fokusuotos terapijos įžvalgomis.
Kas yra porų terapija?
-
Porų terapija – tai saugi erdvė, kurioje partneriai mokosi geriau suprasti vienas kitą ir spręsti konfliktus.
-
Terapeutas padeda porai atrasti naują būdą kalbėtis apie sunkumus, vengiant kaltinimų ir gynybos.
-
Terapijoje tyrinėjami emocijų ryšiai, santykių modeliai ir įpročiai, kurie kartojasi.
-
Tai nėra „kas teisus“, o apie tai, kas iš tiesų vyksta tarp mūsų.
-
Tikėtis galima: daugiau aiškumo, emocinio artumo, saugumo ir gebėjimo konstruktyviai spręsti ginčus.
-
Terapija reikalauja atvirumo, laiko ir pastangų iš abiejų partnerių.
-
Pasiruošti galima: ateiti be kaltinimų, su smalsumu; pagalvoti, ko trokšti santykiuose (ne tik ko trūksta); būti pasiruošusiam išgirsti partnerį iki galo.
-
Terapijos tempas priklauso nuo poros – kartais progresas greitas, kartais lėtas, bet kiekvienas žingsnis yra svarbus.
-
Terapija – tai investicija į ryšį, kuri duoda vaisių ilgalaikėje perspektyvoje.
-
Tikslas – ne „tobuli santykiai“, o gyvas, brandus, sąmoningas ryšys.
Kviečiu registruotis konsultacijai. Atmintinė
Sveikos šeimos požymiai: suvokti save laike ir erdvėje; suvokti savo
kitimą; suprasti, kad vaidmenys šeimoje kinta ir bet kurį vaidmenį skirtingu metu bei skirtingoje vietoje gali atlikti kitas šeimos narys. Tokioje šeimoje tarp jos narių nesusikuria nuolatiniai ryšiai, kurie būtų nukreipti vienas prieš kitą. Joje yra laisvė jungtis ir atsiskirti. Joje taip pat nėra vieno už ką nors atsakingo, o tuo labiau - atsakingo už viską asmens. Atsakomybė tenka kiekvienam, bet ji prisiimama skirtingu metu. Suprantama, kad sveikoje šeimoje irgi kyla problemų, tačiau ji yra tarsi psichologė pati sau ir moka bei mokosi jas spręsti. Be to, sprendimo paieškose dalyvauja visi šeimos nariai.
Priešinga yra užstrigusi šeima. Esminė jos ypatybė - neigti impulsus, stengtis emocijas ir jų išraiškas įsprausti į iš anksto nustatytas formas. Tokiose šeimose bendraujama rigidiškai, o ne spontaniškai. Disfunkcinės šeimos tiki mitu, kad atviras konfliktas gali ją sugriauti. Dėl šios priežasties jos vengia spręsti konfliktą, stengiasi jį ignoruoti, nutylėti. To rezultatas - šeima įstringa kuriame nors savo raidos taške ir nebegali toliau tobulėti. Taigi nutylėtas, ignoruotas konfliktas pasireiškia vėliau ir stipriau.