Užsitęsusio gedulo problematika ir prieraišumo stilius

Komplikuotą gedulą patiriantis asmuo gali turėti suicidinių ketinimų, abejingumą kitiems, jausti pavydą netekties nepatyrusiems asmenims, asmuo gali jausti mirusio artimojo skausmą ir pan. Užsitęsusio gedulo sutrikimo šalininkų nuomone, įprastas gedulas ir užsitęsęs gedulas matomi kaip esantys vieno konstrukto kontinuumo kraštuose – tiek įprasto

gedulo reakcijos, tiek užsitęsusio gedulo reakcijos yra tos pačios, tik pasižymi didesniu intensyvumu ir užsitęsimu laike.

Tyrimų rezultatai rodo, jog asmenys, turintys užsitęsusio gedulo

sutrikimą, patiria daugiau neigiamų aplinkinių reakcijų nei asmenys, kurių gedulas primena labiau įprastą gedulo reakcijų trajektoriją.

Artimojo mirtis gali sukelti įvairių psichologinių problemų, be užsitęsusio gedulo sutrikimo, taip pat pastebima rizika išsivystyti depresijai ir potrauminiam stresui.

Užsitęsusio gedulo sutrikimas skiriasi nuo kitų sutrikimų tuo, jog

simptomai yra specifiškai susiję su artimo žmogaus intensyviu ilgesiu.

Palyginti su depresija, kuriai esant nuolatinė kančia ir pesimistinė ruminacija yra labiau generalizuota ir apimanti daugelį gyvenimo sferų, užsitęsusio gedulo sutrikimo kančia yra specifiškai susijusi su atsiskyrimu nuo mirusio artimojo, o pagrindinis kognicijų pokytis yra intensyvus rūpinimasis ir galvojimas apie netektį ir mirusį artimąjį.

Potrauminio streso ir užsitęsusio gedulo sutrikimus galima atskirti pagal pagrindines pasireiškiančias emocijas. Potrauminio streso sutrikimo pagrindinės emocijos yra baimė, siaubas, pyktis, kaltė, gėda, kurios pasireiškia su padidintu dirglumu. O emocijos, siejamos su užsitęsusio gedulo patyrimu, yra ilgesys, praradimo ir tuštumo jausmai. Nors abu sutrikimai turi ir persidengiančių simptomų, potrauminio streso sutrikimas taip pat pasižymi specifiniais simptomais, nebūdingais užsitęsusio gedulo sutrikimui, tokiais kaip košmarai, agresija, pasikartojantys traumuojančio įvykio išgyvenimai.

Tai, jog artimojo mirtis sugriauna asmens turimą prasmės struktūrą, savęs, pasaulio ir prasmės vaizdą, gali rodyti ir tai, jog po artimojo mirties asmenys dažnai jaučiasi lyg neteko dalies savęs ar gyvenimas neteko prasmės, o šios reakcijos yra įvardytos kaip įprasti užsitęsusio gedulo simptomai.

Gedinčiųjų negalėjimas paaiškinti kokią vietą jų gyvenime užima netektis, negalėjimas suderinti savo įsitikinimų apie pasaulį su faktu, jog artimasis mirė, gedinčiojo jausmai, jog pasaulis yra gąsdinantis ir nenuspėjamas, pasimetimas dėl ateities, savo vietos, vertybių rodo, jog gedintis asmuo dar nėra integravęs artimojo netekties prasmės bei nėra po mirties sukelto sukrėtimo atstatęs savo pamatinių įsitikinimų ir pasaulėžiūros. Šie pamatiniai įsitikinimai ir pasaulėžiūra nėra tik abstraktūs įsitikinimai apie gyvenimą, pasaulį ir save, tačiau yra sudaryti iš asmeninių kasdienių patirčių apie save ir savo artimą aplinką.

Prieraišumo teorijoje gedulo komplikacijos siejamos su dviem

pagrindinėmis nesaugaus prieraišumo kryptimis – nerimastingu prieraišumu ir vengiančiu prieraišumu.

Nerimastingas prieraišumas aiškinamas kaip dominuojantis vidinis

darbinis modelis, kuris dėl ankstyvųjų patirčių pasižymi nuostata, jog

prieraišumo figūra nėra nuosekliai pasiekiama bei dominuojančia strategija reaguoti stipriu susijaudinimu į atsiskyrimo grėsmę ir aktyviai siekti artumo su prieraišumo figūra. Nerimastingų asmenų

vidinis darbinis modelis taip pat galėtų būti nusakomas kaip negatyvus savęs, savo vertės ir gebėjimo susidoroti su sunkumais vertinimas. Asmens, kuriam būdingas nerimastingas prieraišumas, vidinė sistema yra organizuota nuolatos ieškoti informacijos apie prieraišumo figūros prieinamumą, o kai prieraišumo figūra yra neprieinama, atsiranda itin stiprus susijaudinimas, pasireiškiantis nuolatiniu ieškojimo elgesiu, ilgėjimusi, nerimu ir depresija. Artimojo mirties atveju nerimastingu prieraišumu pasižymintis asmuo bus linkęs į žymiai stipresnes emocines reakcijas, nes jo vidinė sistema organizuota reaguoti į artimojo trūkumą itin stipriu, viską apimančiu susijaudinimu ir ilgai tęsti artimojo ilgėjimąsi ir jo paieškas. Gedului tęsiantis, nerimastingu prieraišumu pasižymintis asmuo taip pat turės polinkį ilgą laiką stipriu susijaudinimu reaguoti į netekties priminimus.

Taigi prieraišumo teorijoje aiškinama, jog nerimastingu prieraišumu

pasižymintys asmenys turės užsitęsusio gedulo reakcijas.

O vengiantis prieraišumas – pasižymintis kitų negatyviu vertinimu ir nepasitikėjimu, perdėtu nepriklausomybės nuo prieraišumo figūros siekimu ir prieraišumo jausmų malšinimu – siejamas su mažiau intensyviomis gedulo reakcijomis, kurios būtų neparodomos ir malšinamos.

Gedintys asmenys, pasižymintys nerimastingu prieraišumu, dėl turimo neigiamo savęs vertinimo mažiau pasitikės savo galimybėmis susitvarkyti su gedulo emocijomis, todėl bus labiau linkę ieškoti pagalbos ir stiprinti santykius su kitais asmenimis. O vengiantį prieraišumą turintys asmenys sieks nepriklausomybės, turės sunkumų užmegzti naujus artimus santykius ar vengs stiprinti turimus santykius, todėl ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti daugiau sunkumų atsitraukti nuo buvusio artimo santykio su mirusiu artimuoju.

Taip pat asmens bendras dominuojantis nesaugus prieraišumas gali lemti neefektyvią ir neadaptyvią emocijų reguliaciją ir naudojamą įveiką ir taip veikti adaptaciją po netekties, net jei santykis su artimuoju buvo saugus.

Šaltiniai: Goda GEGIECKAITĖ Užsitęsusio gedulo po artimojo netekties rizikos veiksniai.