Geštalto terapijos holistinis požiūris į “asmenybės sutrikimus” bei diagnostiką.

Psichoanalitinė prieiga skiriasi nuo Geštalto terapijos tuo, kad pirmojoje didesnis dėmesys skiriamas priežasties - pasekmės aspektui nei egzistenciniam. Klinikiniai kliento bruožai matomi ne patys savaime, o visada kontekste, sąveikoje su pasauliu, kurio dalimi jis yra.

Geštalto terapija skirta ne tik asmenims turintiems psichinių, fizinių ar psichosomatinių simptomų,bet ir tiems, kurie patiria egzistencinių problemų, tokių kaip konfliktai, skyrybos, vienatvė, depresija, bedarbystė, gedėjimas ir kt. Ši terapija skirta bet kuriam žmogui, norinčiam pagerinti gyvenimo kokybę ir potencialą. Geštalto terapijoje dirbama ne tik su patiriamais sunkumais, priežasties – pasekmės ieškojimu ir naujų veikimo būdų išmokimu ar atsakymo į klausimą „kodėl“ radimu, bet manoma ,jog „jausti kaip“ – pagrindinis postūmis pasikeitimams. [1]

"Svarbu ne tai, ką su manimi padarė, bet ką aš padariau iš to, ką padarė man" - Jean-Pol Sartr. Tačiau, mes kalbame ne apie naivų neigimą biologinio paveldimumo reikšmės ar ankstyvos vaikystės patirties. Ypač neturėtume nuvertinti kultūrinio socialinės aplinkos spaudimo. Užduotis yra panagrinėti, ištirti mano visuminio buvimo pasaulyje būdus tam, kad atskleistume mano gyvenimo stilių su savo specifika ir originalumu. [1]

Pirmiausia, Geštalto terapija nustato, kaip pats gali pažinti ir priimti save tokį, koks esi, o ne bandyti save pakeisti pagal realius ar idealizuojamus etalonus, nesvarbu kokie jie būtų: individualūs ar socialiniai, vidaus ar išorės, filosofiniai - moraliniai ar religiniai. [1]

Pirmiausia būti tuo, kas esu, prieš tampant kažkuo kitu – tame ir slypi paradoksali pasikeitimo teorija. [2] Geštalto terapijoje neneigiamas nesąmoningumo fenomenas, tiesiog tai nėra pagrindinis atspirties taškas. Terapinis poveikis organizuojamas remiantis kūno, emocijų ir psichinių reiškinių pasireiškimu; Kitaip tariant, praktikoje Geštalto požiūris matomas, kaip ėjimas nuo paviršiaus į gilesnius sąmonės lygius. [1]

Geštalte simptomas matomas kaip asmenybės stilius, „kalba“, kurią ji pasirinko. Gerbiamas toks raiškos būdas ir įdėmiai, pagarbiai įsiklausoma. O kartais net skatinama didžiausia išraiška sustiprinimo metodo pagalba, tai padeda geriau "išgirsti", įsisąmoninti. Dažnai kūno simptomas padeda užmegzti kontaktą su giliomis smegenų žievės sritimis. Taip dirbant Geštalto terapeutas tampa aktyviu susitikimo dalyviu, vengiantis direktyvos. Jis dalyvauja ir kviečia įsijungti kitus, jo elgesys labiau panašus į gido elgesį kalnuose su visa savo patirtimi ir žiniomis besirūpinančio kliento kelionės tikslu, kurį šis pats pasirinko. Tam, kad būtų tyrinėjamas pasirinkimo tikslas ir priemonės. Kitais žodžiais tariant, jo vaidmuo greičiau yra suteikti galimybę ir skatinti, o ne suprasti ar paskatinti veiksmą. [1]

Kliento bruožai matomi ne patys savaime, o visada kontekste, sąveikoje su pasauliu, kurio dalimi jis yra. Šiuolaikinės ir egzistencinės psichoterapijos mokyklos remiasi dialogu, išgyvenimais čia ir dabar ir poreikio aktualumu. Geštalto terapijos ypatumų – rėmimasis kontakto teorija. Iš čia kyla skirtingi aprašymo būdai. Labiau kalbama apie neurotinio patyrimo aspektą, o ne apie neurotinę asmenybę.[3]

Todėl analizuodami simptomą, turime jį nagrinėti kontakto kontekste, žvelgti į kylančius poreikius konkrečioje aplinkoje, ieškoti simptomatiško elgesio prasmės. Darbas vyksta deterministinėje (priežastis – pasekmė) ir egzistencinėje (čia ir dabar) plotmėse. Pirmu atveju aiškinamasi, kokie poreikiai ir išgyvenimai „užšalo“ tame simptome, o antruoju – galime suprasti, kokiose aktualiose galimybėse ir nuo kokios naujos patirties simptomas atitraukia, saugo.

Psichoanalitinė prieiga skiriasi nuo Geštalto terapijos tuo, kad pirmojoje didesnis dėmesys skiriamas priežasties - pasekmės aspektui nei egzistenciniam. [1] Taigi, vieniems simptomas – kažkas panašaus į infekciją, kurią reikia išgydyti, o kitiems – savireguliacijos būdas, padedantis pilniau išpildyti poreikį ir interesą.

Bet kokį psichologinį pasireiškimą savireguliacijos kontekste galima nagrinėti skirtingais lygiais: biologiniu – organizmo savireguliacija, individualiu psichologiniu, prasmės suteikimo vienam ar kitam elgesiui, ryšio tarp psichinių procesų ir aktualizacijos ir poreikių išpildymo, socialiniu psichologiniu. Žvelgiame į procesus iš visos funkcionavimo sistemos perspektyvos, iš prasmės perspektyvos, tarpasmeninių santykių ir socialinės perspektyvų. [1]

Pasak Greenberg, terminas “asmenybės sutrikimas” dažniausiai naudojamas apibūdinti grupę problemų, kurios, manoma, prasideda kūdikystėje arba vaikystėje ir tęsiasi suaugus. Šios problemos yra vadinamos asmenybės sutrikimais, kadangi jos daro įtaką daugeliui asmenybės aspektų, įskaitant tapatumo jausmą, tai, kaip žmogus galvoja ar elgiasi ir ko tikisi iš kitų. Be to, šie aspektai yra gana nuoseklūs, pasireiškiantys įvairiose situacijose. Nagrinėdama šiuos sutrikimus E. Greenberg labiau linkusi naudoti terminą “asmenybės prisitaikymas” vietoj “asmenybės sutrikimas”, siekiant pabrėžti, kad jie kilo kaip prisitaikymas prie sunkių vaikystėje patirtų išgyvenimų. [4]

Remiantis A. Pranckevičienės straipsniu, asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški.

TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: 1. Ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, paprastai apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir susijęs su asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais. 2. Santykinai stabilus. 3. Prasideda vėlyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi suaugusiojo amžiuje. 4. Ilgainiui pačiam asmeniui ima kelti distresą. [5]

Geštalto terapija kartais vadinama veiksmo terapija. Ji paremta ne tiek kalbėjimu, kiek jautimu ir išreiškimu.

Padidėja savęs ir kitų įsisąmoninimas, išmokstama priimti savo patirtį ir savybes, pergyvenimus, o ne projektuoti į kitus, priimti savo poreikius ir vysto jų patenkinimo būdus savo jėgomis.

Nemenkindamas kitų teisių, labiau priima savo pojūčius, išmoksta matyti, klausyti, uosti, skanauti, t.y., labiau mėgaujasi gyvenimu visais aspektais; priima savo jėgas, gebėjimą save palaikyti, vengiant užsidarymo, savęs gailėjimo ar kitų kaltinimų; tampa jautresnis savo aplinkai ir tuo pačiu metu yra tvirtas situacijose, kurios yra destruktyvios.

Klientas terapijos metu išmoksta prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes; jaučiasi komfortiškai, priimant savo fantazijas ir jas realizuojant; žmogus mažiau eikvoja savo energijos, kūrybiškai integruoja priešingus jausmus, nenaudoja jų prieš save ir nepoliarizuoja savo elgesio. [6]

 1. Гингер Серж, Гингер Анн. Гештальт-терапия контакта. – Москва: ИОИ, 2015.

2. Joyce P., Sill C. Skills in Gestalt. Counselling and psychoterapy – London: Sage, 2014.

3. Немиринский Олег. Принципы применения гештальт-терапии в клинической практике. – 2017.

4. Greenberg E. Borderline, narcissistic and schizoid adaptations. The pursuir of love, admiration and safety. – New York: Greenbrook Press, 2016.

5. Pranckevičienė A. Asmenybės sutrikimai – 2008. P

6.  Лебедева Н.М., Иванова Е.А. Путешествие в Гештальт. Теория и практика. – СПб: Речь, 2016.