Keitimasis per patirtį geštalto terapijoje. Su kuo valgomi eksperimentai?

Geštalto terapija integruoja ir unikaliai sujungia įvairius metodus ir būdus (verbalinius ir neverbalinius), pavyzdžiui, jutimo aktualizavimas, darbas su energija, kvėpavimu, kūnu ir balsu, emocijų išraiška, darbas su sapnais ar svajonėmis, psichodramos elementai.

Aptarsiu darbo, pasitelkiant eksperimentus, specifiką, eksperimento naudą, atlikimo sąlygas, efektyvumą, darbą su vaizduotę, kūnu ir kt. pavyzdžius.

Geštalto terapija kartais vadinama veiksmo terapija. Ji paremta ne tiek kalbėjimu, kiek jautimu ir išreiškimu.

Padidėja savęs ir kitų įsisąmoninimas, išmokstama priimti savo patirtį ir savybes, išgyvenimus, o ne projektuoti į kitus, priimti savo poreikius ir vystyti jų patenkinimo būdus savo jėgomis,

nemenkinant kitų teisių,

labiau priimti savo pojūčius,

išmokti matyti, klausyti,

uosti, skanauti, t.y.

tapti jautresniu savo aplinkai ir tuo pačiu metu tvirtu situacijose, kurios yra destruktyvios;

išmokstama prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes,

jaustiskomfortiškai,

priimant savo fantazijas ir jas realizuojant;

žmogus mažiau eikvoja savo energijos,

kūrybiškai integruoja priešingus jausmus,

nenaudoja jų prieš save ir nepoliarizuoja savo elgesio.

Dramos terapijos elementaine tik suteikia žmonėms galimybę išreikšti kūrybines galias – vien dalyvavimas kūrybiniame procese leidžia žmogui pajusti savo veiksmų ir išgyvenimų užbaigtumą, todėl yra efektyvus, ypač tais atvejais, kai žmogus dėl neišreikštų vienokių ar kitokių jausmų jaučia nerimą.

Egzistuoja tokios situacijos, kai mes nustojame matyti mus supančiuose įvykiuose kokią nors prasmę, tikslą, išsipildymą ir tuomet gyvenimas netenka prasmės.

Šokant, vaidinant arba piešiant mes įsitikiname savo egzistavimu ir matome savo veiklos rezultatus, suvokiame jų realumą, kaip ir tai, kad esame kūrėjai. F. Perls pastebėjo, kad vaizduojamieji menai leidžia žmogui užbaigti tuos dalykus, kurie dėl tam tikrų priežasčių buvo neužbaigti.

Terapinis poveikis organizuojamas remiantis kūno, emocijų ir psichinių fenomenų pasireiškimu. Taip dirbant Geštalto terapeutas tampa aktyviu susitikimo dalyviu. Jis dalyvauja ir kviečia įsijungti kitus, jo elgesys labiau panašus į gido elgesį kalnuose, su visa savo patirtimi ir žiniomis besirūpinančio kliento kelionės tikslu, kurį šis pats pasirinko.

Geras terapeutas nesinaudoja technikomis, bet pasiūlo save su savo gyvenimiška patirtimi, žiniomis, patyrimu, supratimu esamu momentu. Labiau kalbama apie terapijos stilių nei apie technikas.

Tokia terapija nėra greitas procesas, reikalauja egzistencinės pagarbos klientui, jo priėmimo, atsisakoma didaktikos ir reguliavimo, kurie nei didina supratimą, kliento savarankiškumą, nei skatina terapeuto augimą. Geriausia, kai grupės ar individualaus kliento poreikis yra atliepiamas terapiniame darbe. Prieš siūlydamas metodus ar eksperimento būdus, gaudavau grupės ar kliento atsiklausimą, aptardavome patirtį.

P. Goodman mato terapiją, kaip eksperimentu pagrįstą, pastovų, neapibrėžtose situacijose vykstanti bendravimą su nepažįstamu terapeutu. Klientas dažnai išgyvena nerimą ir drovumą, atskleisdamas gėdingas ar sunkias temas; tai sudaro terapinio proceso esmę.

J. Zinker terapijoje naudojamą eksperimentą susieja su patyrimo ciklu.

Išskiriamos tokios dalys:

Fono stebėjimas – klausymas tam, kad būtų galima nustatyti darbo temą.

Kontraktas, susitarimas dėl darbo minėtoje temoje prie tinkamų abejoms pusėms sąlygų.

Atrinkimo stadija, kai siūlomas eksperimentas sunkinamas arba lengvinamas.

Būtinos energijos eksperimentui - įsisąmoninimas, įvertinamos kliento galimybės, noras žengti siūlomą žingsnį.

Naujo veiksmo išpildymas, kuris gali būti tarpasmeninis, susijęs su Self dalimis, pasitelkiant psichodramos metodą, teksto sakymą nuo nesančio žmogaus, darbą su vidiniu balsu, darbą su vaizduote.

Naujo elgesio aptarimas – kaip priimama išgyventa patirtis, kaip tai susiję su jausmais praeityje, dabartyje ir ateityje.

Suvokimas ir laisvė patirti, įgyti naują patyrimą yra pagrindinis principas ir sąlyga eksperimento atlikimui. Eksperimentas turi turėti aiškias ribas, kada jis prasideda ir baigiasi ir reikia palikti laiko pokontaktiniam patyrimui integruoti.

Eksperimento efektyvumą ir sėkmę galima įvertinti užduodant panašius klausimus:

Ar buvo nauja patirtis, supratimas, kurio dėka pasikeitė emocija, elgesys, santykiai (darbo metu ar vėliau)? Ar klientas turėjo patirtį ir pasikartojančio elgesio supratimą ir galimą pasirinkimą konfrontuoti arba ne?

Ar turėjo atsakomybę ir supratimą eksperimento užduotyje?

Pateiksiu eksperimentinio darbo būdus. Darbas su vaizduote plačiai naudojamas tyrinėti nematomo arba naujo elgesio išbandymui saugioje aplinkoje. Kelionė kūnu, vietomis, kuriose niekada nebuvote, pokalbiai su žmonėmis, su kuriais niekada nesusitikote, yra tipiniai eksperimentų su vaizduote pavyzdžiai.

Vaizduotė taip pat naudojama, kai klientui norisi išbandyti naują elgesį būsimose situacijose arba tiesiog gauti naujo elgesio patyrimą. Eksperimente išreiškiami jausmai, charakteristikos, nepaisant žmonių arba grupės atmetimo.

Rezultatas – galimybė parodyti ir išreikši visas savo asmenybės dalis suteikia pilnatvės jausmą. Tarpasmeniniai susitikimai – tokio pobūdžio eksperimentai įtraukia veiksmą tarp terapeuto ir kliento ar sąveiką tarp dviejų grupės narių. Tokie eksperimentai naudojami siekiant gauti naują patyrimą, atgalinį ryšį, to, kas vyksta grupėje, realumo patikrinimui.

Geram eksperimentui reikia:

Spontaniško veiksmo, kylančio iš santykio tarp kliento ir terapeuto, iš grupės sąveikos arba iš vidinio kliento psichinio proceso;

Eksperimentas yra paprastas pagal formą ir kliento kalbą arba grupės temą; Pagarba kliento troškimui, poreikiui. Visada naudinga klausti kliento, ar jis nori rizikuoti; klientui svarbu žinoti, kad jis gali sustoti arba atšaukti eksperimentą. Atsisakymas taip pat svarbus terapijai.

Pirmiausia būti tuo, kas esu, prieš tampant kažkuo kitu – tame ir slypi paradoksali pasikeitimo teorija, o tik atlikdami eksperimentus galima sužinoti, priimti tiesą apie save. Dirbant su kūnu atkreipiamas dėmesys, kaip jūsų (terapeuto) kūnas reaguoja į klientą.

Jis gali rezonuoti arba reaguoti kitais būdais, kurie atskleidžia naudingą informaciją. Kalboje galima suasmeninti išgyvenimus, pavyzdžiui, kai sako „skauda“, paprašyti, kad pasakytų „aš jaučiu skausmą“; „man užspaustas kaklas“ – „aš spaudžiu kaklą“.

Kreipiamas dėmesys į kvėpavimą. Dažnai nerimas pasireiškia kaip nuslopintas veiksmas. Kvėpavimas yra bet kokio išgyvenimo centras. Jei klientas sulaiko kvėpavimą dėl retrofleksijos arba atsisakant gauti išorinę pagalbą, galima pasiūlyti energingai iškvėpti – taip atsilaisvina įtampa ir atsiranda erdvė įkvėpimui.

Egzistuoja daug technikų, galinčių padidinti energiją: balso pakėlimas, pavaikščiojimas po kambarį, pasikartojančio judesio, susijusio su pergyvenimu, pastiprinimas, energijos srauto vizualizacija ir jo nukreipimas, naudojant spalvas ar kitas menines priemones.

Mano patirtis liudija – tokie eksperimentai lavina klientų kūno pažinimą ir tuo pačiu padeda išreikšti, atpažinti kylančias reakcijas, o tai padeda terapiniame procese.

Eksperimentas gali praturtinti terapinį gyvenimą ir atskleisti kūrybines tiek kliento, tiek terapeuto galias. Turint tvirtą terapinį kontaktą, gerus terapinius santykius ir eksperimento metu išgyvenant naujas patirtis, klientui padidėja sąmoningumas, pažinimas, kūrybingas prisitaikymas, o tai ir yra vienas iš Geštalto terapijos tikslų – keitimasis per patirtį.

Geštalto terapija kartais vadinama veiksmo terapija. Ji paremta ne tiek kalbėjimu, kiek jautimu ir išreiškimu. Padidėja savęs ir kitų įsisąmoninimas, išmokstama priimti savo patirtį ir savybes, pergyvenimus, o ne projektuoti į kitus, priimti savo poreikius ir vysto jų patenkinimo būdus savo jėgomis, nemenkindamas kitų teisių, labiau priima savo pojūčius, išmoksta matyti, klausyti, uosti, skanauti, t.y., labiau mėgaujasi gyvenimu visais aspektais; priima savo jėgas, gebėjimą save palaikyti, vengiant užsidarymo, savęs gailėjimo ar kitų kaltinimų; tampa jautresnis savo aplinkai ir tuo pačiu metu yra tvirtas situacijose, kurios yra destruktyvios; išmoksta prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes; jaučiasi komfortiškai, priimant savo fantazijas ir jas realizuojant; žmogus mažiau eikvoja savo energijos, kūrybiškai integruoja priešingus jausmus, nenaudoja jų prieš save ir nepoliarizuoja savo elgesio [2].

Literatūra

1. Гингер С., Гингер А. Гештальт-терапия контакта. – Москва: ИОИ, 2015.

2. Лебедева Н.М., Иванова Е.А. Путешествие в Гештальт. Теория и практика. – СПб: Речь, 2016.

3. Андерсен-Уоррен М., Грейнджер Р. Драма-терапия Серия: Практикум по психотерпии. - С-Петербург Питер, 2001.

4. Перлз Л. Истинные и ложные идеи в гештальт-терапии. – 2017

5. Уилер. Г. Пересмотренный гешталь. – Москва:Смысл, 2019

6. Петрова Е. Эксперименты гештальттерапии. – 2018.

7. Joyce P., Sill C. Skills in Gestalt. Counselling and psychotherapy. – London: Sage, 2014.